Адам Мицкевич – Gražina (страница 6)

Nuo žmonių, genčių geriaus būt apleistu, Bet į pagelbą križiokų nešauktų; Kiekvien’s, sakau tau, greičiaus šimtą kartų Geležį karštą, nei ranką jų stvertų. Vytauts grasin'! Ar pavojus daėjęs Jau iki to, kad nebūtum aps’ėjęs Ir be kryžiokų? Ant galo, ar esat Taip jau įniršę ant savęs, ar būtų Siūlas vaidų, ką jus riša, taip drūtu, Jog delnais brolių nutraukt negalėsit? Kaip gali tikrint66, kad teisūs tie žodžiai. Kad Vytaut’s spąstus visur broliams taiso, Laužydams sutartis skriaust mus nor godžiai? Leiskie, da sykį pas jįjį nueisiu, Da sušnekėsim, sutarsim da kartą… – Tieksyk šnekėta, tieksyk buvo tarta, —67 Vytaut’s da niekada žodį, kaip reikia, Duotą n’išpildė, šią dieną jam vėjas Tokias mislis, ryt kitokias suteikia: Andai buvau kunigaikščiui tikėjęs, Sakė, prie Naupilės Lydą pridėsiu; Da’rtės68, matau, atėj’ galas ilgesių: Valandą gerą jisai nužiūrėjęs, Kada mūsiškiai visur išsklaidyti Tapo, atleidžia žinias, būk lydiečiai Manęs ilgiaus nebenori klausyti, — Jįjį, matyti, Lydon užsikviečia. Vytaut’s teisus gi, neskriaus mūs' ir, je’gu Lydą atims, mums duot kitas kas rasis, — Smiltys Rusijos ar pelkės Varegų69! Ten jau nuo šiandien eis kelias manasis, Ten visus brolius ir gimines varo, Lietuvoje jau mums žemių n’ištenka — Jis visas ima, o žino, ką daro: Vienija, muša, į krūvą vis renka Visą Lietuvą perdėm ir norėtų, Idant jams lygūs po kojom gulėtų. Ko abejoti da, ko daugiaus laukti? Vytaut’s lietuviams visiems, kiek mus esti, Niekad nuo žirgų neduoda nusėsti, Niekad nuo ginklo kraujuoto nutraukti Delno neleidžia: iš karo į karą, Mūšio į mūšį, kaip sviet’s platus šitas. Visą skersai ir išilgai apvarė. Prūsus gint ėjom, iš ten į Lenkiją Deginti paikiai sodybas statytas, Tenais pabaigę, mongolą sudaužėm. Tyruos Rusijos bludžiojant paviję; Kiekgi gėrybių iš pylių70 išlažėm! O vis kas liko tik nuo kalavijo, Būdas nesmaugė, ugnis ko nerijo, Viską tai nuolankiai Vytautui davėm! Jisai, žiurėkite, šiandien ką daro: Nuo kraštų suomių ik jūrią71 Kazarų Viską kaip stovi paglamžė po savim. Kur pats gyvena, kokioj pilyj sėdi'(f Kokioms puikybėmis rūmą išrėdė72! Rūmus kryžiokų regėjau kada’si73; Prūsas akis turi dengt juos pamatęs! Kur vienog tokius kaip Vytauto rasi, Ką Vilniuj tur’ ir Trakuos pasistatęs?!.74 Taipgi regėjau yr’ klonis pas Kauną75: Saulė pavasario šviest kaip pagauna, Pulkai undinų aplink jį sustoją76, Negu aksomu žolelėmis kloja;