Адам Мицкевич – Gražina (страница 5)

Krūtį ir kaktą jųjų šarvai dengia; O stos į karą, tai net baimė tveria, Matant, pašones mūsiškiams kaip veria. Pestininks turi kiekviens po gyvatę, Ką šviną58 suodžius ir pakulas ryja, Kaip tik jos kaklą į priešus atstatę Pradeda erzint, prikišę žariją, Šnypščia gyvatė, ugnim, dūmais vemia Ir tuojaus priešą partrenkia į žemę. Anais tai metais nuo pramonio šito Vieliuonos mūruos Gedimin’s parkrito. Vilkinims baimė tik darbą gaišina, Užtai tuoj ryt’ žemaičius atlankysim Ir kol jie Lydą menkai nuo mūs’ gina, Eisim, kaposim viską ir draskysim. Rinvits, užgauts netikėta naujiena, Stebisi, misli’a, atsakyti taiko. Mislys pabūgus galvoj n’užsilaiko59, Slysta tolydžio viena paskui vieną; Svarbios ant tiek, kad užslėpt jas netinka, Todėl išdrįsęs: – Viešpatie, surinka, Amžiuje mano nenoriu, kad duotus Brolius prieš brolius matyti ginkluotus!… Vakar mus’ kardas į vokiečių sprandus Šipo, o šiadien, kad gint juos galandas?. Niekai gyvent be vienybės – teisybė, Bet niekiaus būt su kryžiokais vienybėj Rods, pasitaiko, kad kaimynas kaimyną. Su kuriuo pykos per metelių kiekį, Ima, ant galo piktumą palieka Ir jį nei brolį karštai apkabina. Daug aršesnėj, su kaimynu kaimynas — Lenkas su lietuviu santaikoj būva, O vienog tankiai, suėję į krūvą. Stikleliu midaus paeiliui dalinas, Geria, bučiuojas, o kada pris’eina. Ir į pagelbą viens vienam nueina: Da piktesnėj už lietuvį ir lenką Su žalčiais žmonės gyvena sandaro'. Bet kada žmogus duris jam pradaro, Žaltys nei svečias kad butan jo slenka60 Jei tik dėl šlovės dievų amžinųjų Lietuvis pieno nesigail’ dėl jųjų; Tad žaltys savas, užsliuogęs61 ant rankų. Laižo pirštus jo gyliu sukaitinęs, Kartais, užlipęs ant vaiko krūtinės, Lyg vario žiedas miegot susirango. Vienog kryžioką – gyvatę per amžių Nenumalšinsi aukos būdu jokiu; Maža jau prūsiško aukso suglamžius Žemių, žmonių ir šiaip lobių visokių? — Vis alkana da ir, kad primanytų. Valanda viena visus mus išrytų. Vien sutikim’s apgint lietuvius gali Metas į metą veltuo62 į jų šalį Traukiame miestų ir pylimų griauti; Ordens nelemtas lyg smakas63 išrodo64, Kuriam, kad vieną kaukuolę nupjauti, Tuoj į jos vietą dešimts pasirodo, Pjaukim!… Iš tiesų, paikai pasistato, Kurs su lietuviais suvest nor65 kryžioką, Nors kunigaikštį paimk, imk prasčioką, Nėra nė vieno, kurisai nemato Jų pasalų, kurs nuo jų nesitrauktų, Tartum nuo maro kokio, kiekvien’s geistų