Адам Мицкевич – Gražina (страница 7)

Žolės bujoja, tada tarpe jųjų Pilna primėto žiedų kvepiančiujų. Ne, tokio klonio visam svieto plotyj Kito nerasi, bet kas gal tikėti? — Vytauto rūmai gražesnėms iškloti Žolėms ir kvietkomis. Tokiais apdėti Suolai kaurais77, tokiomis išdabinęs, Gėlėmis sienas tur; gėlės auksinės, Deimanto tyro žiedai ant jų karo, Už mėno78 šviesą, už margą sietyną Vergės lenkytės skaisčiaus išdabina, Margesnius žiedus ant kvietkų pradaro. Rūmo banguos pas jį kvartkos79 stiklinės. Parvežtos kasžin iš kokio pasviečio, Ką tartum ginklai kryžiokiški šviečia, Arba kaip Nemun’s prieš šviesą pažaro. Nuo žiemos ledo kad veidą pradaro. Aš gi ar daug už vargus ką laimėjau? Daug aš laimėjau da būdams mažytis, Pririšts prie žirgo ir ginklo, turėjau Kumisu80 negu totorius maitytis? Dieną ant žirgo, naktis užmigdina Ir prie jo kojų mane, o iš ryto, Švist nepradės da, vėl balsas trimito Mane prikėlęs ant žirgo sodina. Taigi, tuom tarpu kad vienmečiai mano Joj’81 ant lazdų, su kardais iš balanų82, Aš jau ar lenkus daužiau, kur prispyrus. Arba mongolus vaikiausi po tyrus. Bet mano turtai nuo laiko Ardvilo Pėda da žemės didyn nepakilo! Žvilgtelk ant šitų iš medžio statytų Rūmų, ant mūro iš degintų plytų; Eik per butus štai senukų sėdynės: Kur čion sidabras, kur taurės stiklinės? Vietoje aukso, plyta stov’ sudilus, Viet’83 puikaus kauro, žel’ samanos žilos. Ko taip aš ieškau vis vargt nepaliovęs, Žemių ar aukso?.. Ne, nieko, tik šlovės! Vienog ir šlove nuo mūs’ visų drūčiai Vytautas skirias’, visus mus praauga! Jįjį, nelyginant antrą Mindaugą, Garbina puotose mūs’ vaidilučiai84, Jįjį ant kanklių, į giesmes įdėją85 Skambančias, leidžią į svietą anūkų. Mūs’ giesmėj vardą kur esam girdėją, Kas pakelt nor mus iš ne'tminties ūkų? Jug nepavydim, gal grumt, gal kariauti, Gal save garbe ir turtais apkrauti; Perkęsim viską, tegul tiktai n’ima Broliškos meilės savųjų ardyti; O ar seniai čion viduj sutikimo Mūrai sost’pilės triukšmu pakratyti? Ar seniui Vytaut’s naminėje karė’ Algirdo ūnų86 iš Vilniaus išvarė Ir patsai sostą užėmęs, norėtų Da’rtės, kad jo siuntinys, tartum vaikas87 Krivo Krivaičių, valdyti galėtų, Žemint ir aukštint, ką nori. O, laikas, Laikas nors syk padėt galą tam; broliai! Jauna dvasia kol krūtinėję kruta, Kardą plieninį ligkol ranka drūta Du pajėgia suvaldyti, lig koliai Greitumu sakalo žirgas manasis, Tyruose Krymo ką esam pagavę,