Адам Мицкевич – Gražina (страница 3)

Laukite manęs ant gatvės lydinės33. Taip kunigaikštis prisakymus leido; Žodžiai iš lūpų tekėte tekėjo Bet kodėl naktį? Kodėl ant jo veido Šiandien toks paslėptas kerštas gulėjo? Norint tais žodžiais liepimų begalį34 Skaitlių35 išpildyt Rinvitui suteikia. Aiškiai matyt, kad tik vieną jų dalį Tarnui atvėręs parodo kaip reikia; Kitą gi, nors valandoj taip karštojo’36, Tylint krūtinėj giliai užkavojo. Lietavors baigė ir rodosi lauktų, Kad su liepimais Rinvits atsitrauktų, Bet Rinvit’s stovi, dūmoja stovėdamas, O iš to viso, ką girdi, ką mato, Nors ponas daug užtylėjo kalbėdams, Jis viską aiškiai patsai dasiprato37. Ko dabar tvertis? Žino, kad rodos Svetimos viešpačiui niekad n’įtinka: Viską an’s daro, kaip jam geriaus rodos’, Kaip galva liepia, kas širdžiai patinka, O ką išpildyt tvirtai sudūmoja, Be atmainos to visuomet laikysis: Gaisras gesinam’s labiaus dar liepsnoja… Vienog Rinvitas, karštai mylintysis Tėviškę, aiškiai supranta ir žino, Jog šitą kartą labai keistai veiktų, Jei taip svarbioj, pavojingoj adynoj38, Viešpačiui klystant rodos, nesuteiktų. Taip, kad galvoj šias dvi nuomones svoriu, Pirmąją lenkia, paskesniąją stveria. – Ponut’39, kur tik tave mierai40 šie kelia, Visuomet esame tau atsidavę: Kur tiktai liepsi, kur rodysi kelią, Ant vieno žingsnio neapleisim tave, Seksim, klausysim. Bet, mielas ponuli, Reik ir padonis41 guodonėj42 laikyti, Labą tėvynės niekad nepriguli Ant vienos mislies svarstyklių svarstyti. Atmenu dailiai ir tėvas tavasis, Nors aukščiaus’ nuomones laike savąsias. Bet pirm’ nei kardą iš makštų ištraukė, Į rodą43 amžium senesniuosius šaukė. Taip aš, už stalo sėdėdamas, tankiai Būdavo drąsiai, rodos, davinėjau; Atleiskie todėl ir šiandien nuolankiai, Kad išmest žodį tau įsidrąsėjau. — Būdamas senas, su plauku žiloku, Dalykus sverti ir šiaip ir taip moku; Bet ne’tsurgum’s44 šios kelionės, bijausi. Kad nelaimingai labai baigtis gali, Jeigu į Lydą dabartės keliauji, Tau pagal tiesą prigulinčią šalį. Minkie, slapus antpuolimas galėtų Mus su lydėnais suerzinti drūčiai45, Likties’ po tam, būdu karo, turėtų Vieni kaip ponai, kiti kaip vergučiai. Paskalas aplink tuojaus grūdus sėja, Žmonės brandina juos mislim' neliovę, Mislim brandina, melu užakėja46… Vaisių toks grūdas išduot gali kartų. Kurs erzin’ meilę ir mažina šlovę. Tūlas, nežinąs, tuojaus mus aptartų, Esant plėšikais. Netoks papratimas Tarpe valdonų senovėj žiliojo’