Ирвин Дэвид Ялом – Laikinos būtybės ir kitos psichoterapinės istorijos (страница 7)
– Kai mano būklė pagerėjo, įstojau į universitetą. Pasirinkau muzikos studijas ir savo nuostabai greitai supratau, kad turiu violončelininkės talentą – ne tokį, kad galėčiau griežti, tačiau pakankamą, kad tapčiau mokytoja. Nuo to laiko dirbu violončelės mokytoja. Mano vyras Pavelas buvo vienas iš pirmųjų mano mokinių. Jis buvo pats negabiausias mano kada nors turėtas mokinys, tačiau nuostabus žmogus ir, kaip paaiškėjo vėliau, sumanus bei puikus verslininkas. Įsimylėjome vienas kitą, dėl manęs jis išsiskyrė su savo tuometine žmona. Susituokėme ir nuo to laiko ilgus metus viskas klojasi kuo puikiausiai.
– Labai glaustas ir nepaprastai aiškus pasakojimas, Nataša. Ačiū.
– Kaip jau minėjau, mintyse kartojau jį daugybę kartų. Suprantate, kodėl nenorėjau, kad mane pertraukinėtumėte?
– Taip, suprantu. O dabar grįžkime prie muziejaus Vašingtone. Beje, jei kai kurių mano pasakytų žodžių nesuprantate, iš karto sakykite.
– Kol kas viską suprantu. Mano žodynas platus. Kad neprarasčiau kalbos pojūčio, skaitau daug amerikiečių autorių knygų. Dabar skaitau „Hendersoną lietaus karalių“[6].
– Turite puikų skonį. Tai – viena iš mėgiamiausių mano knygų, o Solas Belou, nors ir neprilygsta Dostojevskiui, yra vienas iš didžiųjų mūsų rašytojų. Tačiau grįžkime prie parodos. Po to, ką išgirdau iš jūsų, įsivaizduoju, kokią emocijų audrą patyrėte. Papasakokite, kas nutiko. Minėjote, kad įėjote vidun norėdama susirasti Sergejų – „savo gyvenimo meilę“.
– Taip, esu beveik įsitikinusi, kad eidama į parodą vyliausi – slapta vyliausi – kažką sužinoti apie Sergejų. Noriu pasakyti, kad net pati neigiau šią mintį. Mano gyvenimo meilė nebūtinai turi būti mano
–
– Tiek to, šį kartą atleidžiu jums. O dabar papasakosiu apie savo apsilankymą parodoje. Joje buvo eksponuojama daugybė ankstyvųjų Didžiojo ir Kirovo teatrų spektaklių plakatų. Viename prie įėjimo kabojusiame plakate išvydau nuostabią nuotrauką su Sergejumi iš „Gulbių ežero“ – jis skriejo oru tarsi angelas. Nuotrauka buvo neryški, bet, esu tikra, tai buvo Sergejus, nors jo pavardė ir nebuvo parašyta. Vaikštinėjau po parodą ištisas valandas, tačiau jo pavardės taip niekur ir neaptikau, – nė karto. Ar galite tuo patikėti? Sergejus buvo kone dievas, o jau pamirštas. Dabar prisimenu…
– Ką? Ką prisimenate?
– Klausėte, kada pirmą kartą pasijutau atitrūkusi nuo aplinkos. Tai ir nutiko
– Gal pamenate, ar muziejuje bandėte rasti informacijos apie save? Nuotraukų arba bent savo
– Tos dienos gerai nepamenu. Reikia viską atgaminti. Ar taip sakoma?
– Aš suprantu. Reikia viską prisiminti.
– Taip, man reikia prisiminti, kaip viskas vyko. Tikriausiai buvau tokia priblokšta neradusi jokios užuominos apie Sergejų, kad pasakiau sau: „Jei čia nėra net jo, tai kaip kas nors gali būti apie mane?“ Tačiau galbūt slapta vis tiek vyliausi save rasti. Parodoje buvo kelios nenurodyto laikotarpio nuotraukos iš La Skaloje rodyto spektaklio „Žizel“ – du sezonus vaidinau jame Mirtą. Pamenu, vieną nuotrauką tyrinėjau taip atidžiai, kad paliečiau ją nosimi. Pribėgęs apsaugos darbuotojas rūsčiai dėbtelėjo į mane ir mostelėjęs į menamą liniją salės grindyse liepė jos neperžengti.
– Atrodo, taip žmogiška ir suprantama tose senose nuotraukose mėginti susirasti save.
– Bet kokią turėjau teisę ieškoti savęs? Kartoju: vis tiek manau, kad nesupratote, nes nesiklausote. Nesuvokiate, kad Sergejus buvo it dievas, kad buvo iškilęs į padanges aukštai virš mūsų, o mes – visi kiti šokėjai – žvelgėme į jį kaip vaikai žvelgia į milžinišką orlaivį.
– Kai ko nesuprantu. Trumpai pakartosiu tai, ką sužinojau apie Sergejų. Jis buvo puikus šokėjas, ir abu jūs kartu šokote Rusijoje, o paskui, jam apsisprendus bėgti iš šalies, kad galėtų šokti Italijoje, pabėgote kartu ir už jo ištekėjote. Kai jums diagnozavo podagrą, ilgai nelaukęs jis jus paliko ir susirado kitą moterį. Tuomet negalėdama susivaldyti sužalojote jį butelio šuke. Teisingai pasakoju?
Nataša linktelėjo:
– Teisingai.
– Kai iš Italijos išvykote su savo teta, ar po to dar buvote susisiekusi su Sergejumi?
– Ne, niekada. Nuo to laiko jo nemačiau ir nieko apie jį negirdėjau. Visai nieko.
– Bet ir toliau apie jį galvodavote?
– Taip. Iš pradžių, vos išgirdus jo vardą, mane užplūsdavo įkyrios mintys. Trankydavau galvą, kad liaučiausi apie jį galvojusi. Galų gale ištryniau jį iš atminties, galutinai išmečiau iš galvos.
– Jis jus labai nuskriaudė, jūs išmetėte jį iš galvos, bet praeitą savaitę nuėjote į Nacionalinėje galerijoje surengtą parodą galvodama, kad jis – „jūsų gyvenimo meilė“. Mėginote rasti informacijos apie jį, o paskui įtūžote supratusi, kad niekur apie jį neužsimenama ir kad jis visiškai pamirštas. Suprantate, kodėl stebiuosi?
– Taip, taip, suprantu. Sutinku, kad tai labai prieštaringas elgesys. Ėjimas į tą muziejaus ekspoziciją prilygo kapstymuisi po savo mintis. Tarsi netyčia būčiau prakirtusi pagrindinę energijos veną, kuri pratrūkusi išsiliejo visu smarkumu. Kalbu nelabai aiškiai. Ar suprantate?
Man linktelėjus, Nataša kalbėjo toliau:
– Sergejus buvo ketveriais metais vyresnis už mane, taigi, dabar jam maždaug septyniasdešimt treji, suprantama, jei jis dar gyvas. Ir vis dėlto niekaip negaliu įsivaizduoti, kad Sergejui galėtų būti septyniasdešimt treji. Neįmanoma. Patikėkite, jei jį pažinotumėte, suprastumėte, kodėl taip sakau. Regiu tik tą plakate pavaizduotą jauną gražų šokėją, amžinai skrajojantį ore. Ar teko su juo bendrauti vėliau? Ne, neapsikeitėme nė menkiausiu žodeliu nuo pat tada, kai sužalojau jam veidą. Galėčiau jį susirasti. Tikriausiai pavyktų jį rasti internete, galbūt feisbuke, tačiau man baisu tą daryti.
– Dėl ko baisu?
– Dėl visko. Baisu, kad jis bus miręs; arba kad vis dar bus gražus vyras ir panorės mane susigrąžinti; kad pradėsime susirašinėti elektroniniu paštu ir kad skausmas krūtinėje taps nepakeliamas; kad vėl jį įsimylėsiu ir palikusi Pavelą grįšiu pas Sergejų, kad ir kur jis būtų.
– Kalbate taip, tarsi jūsų gyvenimas su Sergejumi būtų tiesiog užkonservuotas laike ir egzistuotų kažkokioje plotmėje: kad patekus į jį viskas – abipusė meilė, liepsnojanti aistra, net jaunystės grožis – būtų lygiai kaip ir anksčiau.
– Visiškai teisingai.
– O iš tikrųjų Sergejus yra arba miręs, arba atrodo kaip susiraukšlėjęs septyniasdešimt trejų metų vyras. Tikriausiai pražilusiais ar visai nubalusiais plaukais, o galbūt plikas, nežymiai gunktelėjęs, ir apie kartu su jumis praleistus metus galvojantis galbūt visiškai priešingai negu jūs. Ir kaskart veidrodyje pamatęs savo subjaurotą veidą atsiliepia apie jus, ko gero, ne iš geriausios pusės.
– Kalbėkite kiek norite, aš nė nemanau klausytis tokių jūsų šnekų. Nė žodžio.
Mūsų laikas baigėsi. Eidama durų link, ji pastebėjo ant stalo paliktą savo nuotrauką ir sugrįžo atgal. Paėmęs nuotrauką ištiesiau jai. Dėdamasi ją į piniginę Nataša tarė:
– Pasimatysime rytoj, bet apie nuotrauką daugiau nekalbėsime.
– Šįvakar skrendu į Odesą, – pasakė ji, mums susitikus kitą dieną. – Miegojau labai blogai, ir viskas per jus. Todėl nepernelyg liūdžiu žinodama, kad tai paskutinis mūsų susitikimas. Žinote, jūsų žodžiai apie Sergejų buvo skaudūs, labai skaudūs. Pasakykite, ar visuomet taip kalbate su savo pacientais?
– Laikykite tai komplimentu jūsų vidinei stiprybei, kurią įžvelgiu jumyse.
Ji kiek sutriko ir papūtė lūpas norėdama kažką sakyti, bet po to persigalvojo ir įdėmiai pažvelgė į mane. Giliai atsidususi ji atsilošė kėdėje ir tarė:
– Gerai, klausau jūsų. Esu pasiruošusi jus išklausyti. Nekantriai laukiu, ką pasakysite.
– Iš pradžių papasakokite, kokios mintys neleido jums šiąnakt užmigti.
– Prisnūsdavau tik trumpam, nes visą naktį mane persekiojo vienas sapnas, kuris nuolat kartojosi ir baigdavosi vis kitaip. Sapnavau, kad lankiausi Konge su kažkokia delegacija ir pasimetusi nuo kitų, staiga likau visiškai viena. Suvokiau, kad esu, ko gero, pačioje pavojingiausioje žemės vietoje, ir labai išsigandau. Sapnavau, kad vaikštinėjau po apleistą rajoną, beldžiausi į duris, tačiau visos jos buvo užrakintos, o aplinkui nieko nebuvo. Kitame sapne užėjau į apleistą namą ir išgirdusi garsų artėjančių žingsnių kaukšėjimą lauke pasislėpiau spintelėje. Dar vėliau sapnavau, kad paskambinau savo delegacijos nariams mobiliuoju telefonu, bet nežinodama, kur esu, negalėjau jiems paaiškinti, kur mane rasti. Prašiau jų atsinešti prožektorius ir mojuoti jais, kad pamatyčiau pro langą, bet tuomet susivokiau esanti milžiniškame mieste ir supratau, kad toks prašymas beprasmis.
– Tie sapnai tęsėsi kiaurą naktį, ir aš drebėdama laukiau, kada man nutiks koks nors siaubingas dalykas, – ji pridėjo ranką prie krūtinės. – Net ir dabar, kai jau tik pasakoju sapną, mano širdis daužosi kaip pašėlusi.
– Visą naktį trunkantis košmaras. Kaip siaubinga! Kaip galėtumėte paaiškinti tą savo sapną? Pagalvokite ir pasakykite viską, kas tik ateina į galvą.
– Žinau, kad neseniai laikraštyje skaičiau apie Afrikoje vykstančius žiaurumus ir vaikų armiją, viską naikinančią savo kelyje. Tačiau paskui iš karto užverčiau laikraštį. Prisiskaičiusi panašių dalykų visada labai prastai miegu. Per televizorių pamačiusi žudynes, tuoj pat jį išjungiu. Negalėčiau net suskaičiuoti iš kokios gausybės kino filmų man teko išeiti dėl tos pačios priežasties.