Adomas Mickevičius
Vaidilos apysaka
Vaidilo apysaka – Konrado Valenrodo A. Mickevičiaus lenkiškai parašyto V. Kudirkos versta tik Vaidilos apysaka. [przypis edytorski]
Grįžo lietuviai. Iš kur? Atlikę naktyje žygį,
Grįžo visko pilni, pilis ir cerkves apiplėšę.
Daug vokiečių belaisvių, su kilpomis užnarinėtoms
Ant kaklų, su rankoms tvirtai suraišiotoms pančiais,
Skubino eiti greta arklių apgalėtojų savo.
Atsižiūrės ant prūsų ir ašaroms tuoj apsilieja,
Pasižiūrės ant Kauno ir save paveda Dievui.
Kauno viduj talpus yr plotas žemės Perkūno;
Ten Lietuvos kunigaikščiai, pargrįžę iš karo laimingo
Ricierius vokiečių ant laužo degino aukai.
Du tik ricieriai jų be baimės eina į Kauną:
Vienas jaunas, gražus, o kitas sulenktas amžiaus.
Prasidėjus kovai, apleido jie vokiečius patys;
Ir į lietuvių pusę pabėgo; priėmė juodu
Kunigaikštis Kęstutis, apsupo sargą ir su savim
Vedės į pilį drauge. Iš kur jie esą klausinėjo,
Ko atvyko čionai? „Nežinau, atsako jaunasis,
Kokios esmi1 giminės ir kaip tikrai vadinuosi.
Da bebūdamas mažas, tekau vokiečiams į nelaisvę.
Pamenu Lietuvoje dideliam mieste testovėjo
Mano tėvų namai; tas miestas buvo medinis,
Ant aukštų kalnelių; mūs namas iš plytų raudonų.
Apie tuos kalnelius aplinkui ošė eglynai,
Girių viduryje iš tolo ežers žibėjo.
Naktyje vienąkart mus visus išbudino triukšmas;
Plykstelėjo ugnies šviesa, langai ėmė sprogti,
Dūmai veržės į vidų; tuojau mes laukan išbėgom.
Ulyčias2 jau liepsna apėmusi, kibirkštys laksto.
Didis riksmas: prie ginklo! Mieste vokiečiai yr! Prie ginklo!
Tėvas ginkluotas išbėgo ir jau daugiaus nesugrįžo.
Vokiečiai ant namų užpuolė, viens pasileido
Paskui mane; pagavęs, ant arklio ėmė su savim.
Nieko aš nežinau, kas turėjo paskui atsitikti.
Tik ilgai, ilgai girdėjau motinos riksmą,
Ginklams čiauškant ir beidžiant triobų pargriūvančioms sienoms,
Riksmas tasai lydėjo mane ir ausyj pasiliko.
Dar ir dabartės, gaisrą bematant ir šauksmą begirdint,
Mano dvasioj tas riksmas pabunda, urvoje tartum
Atbalsis nuo perkūno trenkimo. Štai yr viskas,
Ką išsinešiau aš iš tėvynės ir nuo namiškių.
Kartais matau sapnuose visų brangiausius paveikslus
Mano motinos, tėvo ir brolių, betgi kas kartas
Vis ir vis storesnis šešėlis pridengia jų veidus.
Taigi tarp vokiečių kūdikystę savo praleidau,
Kaip vokietis gyvendams; turėjau Valterio vardą,
Alfo pravardę; norint man vardas vokiškas duotas,
Bet lietuvio dvasia užsiliko: gailestis liko
Giminės ir didis svetimšalių neapkentimas.
Vinrich, mistras3 kryžiokų, prie savęs mane augino.
Pats prie krikšto laikė, mylėjo mane kaip sūnų.
Rūmuose buvo man nuobodu, nuo Vinrich’o kelių
Bėgdavau aš pas seni vaidilą. Tuo tarpu ten buvo
Vaidila lietuvių, seniai į nelaisvę sugautas.
Ir vertiku tarnavo; jisai, apie mane patyręs,
Juogiai aš našlaitis lietuvis, tankiai viliojo
Mane mažą prie savęs ir apie Lietuvą sakė,
Man išsilgusią dvasią gaivino kalbos prigimtosios
Glamonėjančiais balsais ir skambėjimu dainelių.
Vesdavos tankiai mane ant mėlyno Nemuno kranto;
Mėgdavau ten žiūrėt ant meilių tėvynės kalnelių.
Būdavo, grįžtant į pilį, senelis ašaras šluosto,
Kad neužtraukti akių ant savęs; ašaras mano
Taipgi šluostydamas, prieš vokiečius pagiežą kurstė. 
