Адам Мицкевич – Konradas Valenrodas (страница 2)
Idant23 jų ūmus24 Dievs teiktus apšviesti
Dėl išrinkimo sav gadniausio25 vado,
Nes perdetinį šiandien kelti žada.
Diena ir antra praeina ant rodos,
Tarp brolių pulko daug gadniųjų26 yra,
Bet rinkt ne lengva, nes kiekvieno vyro
Nuopelnas, šlovė ir cnatos27 vienodos;
Tačiaus abelną28 tarp rinkėjų rodą
Už visus stato aukščiaus Vallenrodą.
Jis atėjūnas, Prūsuos nepažįstams,
Padarė divus29 kitoms karalystėms;
Ar mušė Maurus ant Kastil'jos kalno,
Ar Turkams rodė silą30 savo delno,
Ar murus plėšė – visur pirmutinis,
Kaip liūtas priešui puolė prie krūtinės;
Arba turniejuos, jei ėjo ant kardo,
Už čėso31 priešas dėl šlovės jo vardo,
Bijodams gėdos už stengimą dyką32,
Taip jam užleido viršūnės vainiką.
Ne tik už drąsą jam jaunystėss metuos
Teko šlovinga tarp kareivių vieta,
Bet jį dabino krikščioniškos cnatos,
Meilė, pakara33, paniekinims svieto.
Nebuvo garsus tarp draugių ant dvaro
švelniu liežuvio priderančiu stonui34,
Bet niekad kardo dėl užpelno gero
Nėra pardavęs ant službos35 baronui.
Klioštoriaus36 tamsias numylėjo sienas,
Dievui pašvęsdams savo jaunas dienas;
Niekino svieto garbę, urėdystę37,
Navat38 giesmele, mergaičių draugystė
Pas šaltą širdį prieigos negavo.
Klausės nerodžiai pagirimo savo,
Į skaistų veidą žiūrėti nemėgo,
Nuo meilių žodžių kuo toliausiai bėgo.
Ar jis toks buvo šalts iš prigimimo,
Ar paskui stojos39 – pasakyti sunku;
Ne sens, bet žilas ir ant veido žymu,
Jog ir datyręs40 aštrią laiko ranką (runkų).
Kartais – linksmesnei užėjus adinai41 —
Kaip ir nubudęs, jauniesiems ant divų,
Štukas ir juokus kaip sodint sodino,
Arba mergaitėms žodelį vežlivą42,
Ant pagyrimo už patogią lytį,
Metė šypsodams kaip vaikeliams titį43.
Bet toks linksmumas buvo trumpas, retas;
Benkiek kas žodį tars abejotingą,
Kurs tav neženklus ir paprastas matos,
Ojam jau širdį užšaldė meilingą.
Taip žodžiai: meilė, kaltybė, tėvynė,
Ar užminimas44 Lietuvos ir mūšių,
Ūmai linksmybę nuo jo veido trynė.
Ir vėl liūdnumas apisiautė dūšią,
Ir vėl, į dūmas45 pasinėręs, vienas
Tyloms sėdėjo per naktis ir dienas.
Gal dėl šventybės pašaukimo savo
Raškažia bego, kaip sveto nekistes.
Vieną tik žemes saldumą ragavo —
Raškažį46 mielą tikros prietelystės,
Vieną turėjo prietelių gyvatos47,
Kurį gadniausiu darė aukštos cnatos,
Labiausiai šventas ir pabažnas stonas,
Buvo tai senas minikas48 Albonas.
Tasai jo griešną49 dūšią spavedojo50,
Tas paslaptinę jo širdies žinojo. 
